Suvirinimas paprastai reiškia metalo suvirinimą, daugiausia per šildymą ar slėgį (abu gali būti naudojami tuo pačiu metu), kad du atskirti objektai sukurtų tarpatominę sujungimo jėgą ir būtų sujungti į vieną formavimo metodą.
Suvirinimo proceso naudojimas gali taupyti metalinę medžiagą, supaprastinti liejimo ir pjovimo procesą bei gaminti sunkiųjų mašinų dalis. Suvirinimo proceso metu pagaminti metalo gaminiai turi stabilių mechaninių savybių, lengvos struktūros, didelių sąnaudų ir ilgaamžiškumo privalumus. Pagal skirtingą šildymo laipsnį ir proceso charakteristikas suvirinimo procese jis gali būti suskirstytas į tris kategorijas:
(1) Slėginis suvirinimas
Nesvarbu, ar suvirinimo proceso metu šildomas, ar ne, reikalingas slėginis suvirinimo metodas. Bendras slėgio suvirinimas apima karšto slėgio suvirinimą, šalto slėgio suvirinimą, varžinį suvirinimą, difuzinį suvirinimą arba suvirinimą sprogimu.
(2) Suvirinimas su termobranduolais
Ruošinio suvirinimo dalis lokaliai kaitinama iki išlydytos būsenos, kad susidarytų išlydytas baseinas (paprastai pridedant užpildo metalo), o suvirinimas susidaro po aušinimo ir kristalizacijos, o abu sujungiami į neatsiejamą visumą. Įprasti sintezės suvirinimo metodai apima suvirinimą dujomis, lankinį suvirinimą, plazminį lankinį suvirinimą, elektronų pluošto suvirinimą ir suvirinimą lazeriu.
(3) Litavimas už akių
Išlydžius tinkamo suvirinamo metalo lydmetalį (užpildo metalą), užpildomas jungties tarpas, o jungtis pasiekiama susipynus su suvirinamu metalu. Suvirinamas ruošinys nesilydo litavimo proceso metu ir paprastai nėra plastinės deformacijos.